Xteam elektroninė parduotuvė
Pagrindinis > Naujienos > Everestas- ties galimybių riba (video)

Naujienos

Everestas- ties galimybių riba (video)

2015-07-16

Parengta pagal užsienio spaudą

Niekam ne naujiena, jog alpinizmas yra viena pavojingiausių ekstremalaus sporto rūšių. Kopimas į aukščiausias viršukalnes- mirtinai pavojingas užsiėmimas, o pasiekę jas, ne visuomet sugrįžta atgal. Kalnai nepagaili nei naujokų, nei patyrusių alpinistų. Tačiau ne visi žino, kad mirusieji dažniausiai  lieka ten, kur juos ištiko mirtis. Mums, civilizuotiems žmonėms, kraupiai skamba žodžiai, jog Everestas jau senai virto kapinėmis. Mirusių ten gausybė ir niekas neskuba jų laidoti ar grąžinti artimiesiems.

Everestas neretai vadinamas šių laikų Golgota. Į jį kopiantys puikiai supranta, kad gali nebegrįžti atgal. Tai tarsi lošimas su kalnu- kuris kurį nugalės. Baigtis paprasta- pasiseks arba ne. Ir ne viskas priklauso nuo paties alpinisto. Uraganinis vėjas, užšąlusi deguonies baliono sklendė, netikslus laiko apskaičiavimas, lavina, išsekimas ir dar daugybė priežasčių, vedančių link lemtingos baigties. 

Everestas net didžiausiems drąsuoliams parodo, kad jie yra mirtingi. Arba įspėja įkopusius ir aptikusius sušąlusius į ledą tuos, kuriems jau niekuomet neteks nusileisti nuo aukščiausios viršukalnės.

Į Everestą yra įkopę apie 1500 alpinistų. Remiantis įvairiais šaltiniais, 150 - 200 žmonių kalnas tapo amžino poilsio vieta. Dažną iš tų 200 lemta sutikti naujiems Everesto nugalėtojams. Pavyzdžiui ant šiaurinės kalno keteros yra 8 atvirai gulintys kūnai, o pietinėje pusėje rasta 10. O kiek tų nelaimėlių dar aplenkia alpinistų maršrutai.....

Skaudžiausios nelaimės

Kai garsaus britų alpinisto George Mallory paklausė, kodėl kopia į Everestą, vyras atsakė paprastai: Nes jis yra. 1924 metais nei 40-ies nesulaukęs alpinistas kartu su porininku Andrew Irvine žuvo leisdamiesi nuo kalno. Paskutinį kartą juos matė likus 150 m iki viršukalnės, užslinkus debesims, ekspepedicijos dalyviai dingo iš akiračio. George Mallory laikomas pirmuoju alpinistu, pasiekusiu Everesto viršūnę. Daugelį metų pirmosios europiečių ekspedicijos dingimas buvo mįslė.

George Mallory ir Andrew Irvine

1975 metais vienas alpinistas tvirtino, jog šalia pagrindinio maršruto matė kažkieno kūną. Bijodamas eikvoti jėgas, nedrįso artintis arčiau. Prireikė dar dviejų dešimtmečių, kad 1999 metais kitos ekspedicijos dalyviai netoli nuo tos vietos, 8290 m aukštyje aptiktų dešimtis suledėjusių kūnų, atsiradusių per paskutinius 5-10 metų. Tarp jų buvo rastas ir George Mallory. Alpinistas gulėjo ant pilvo ištiestomis rankomis, tarsi apkabinęs kalną. Jo galva ir rankos buvo įšąlusios į šlaitą. Britui buvo lūžę abiejų blauzdų kaulai ir, aišku, su tokiomis traumomis jis buvo pasmerktas mirčiai.

George Mallory radusios ekspedicijos dalyviai sakė: Apvertėme, akys atmerktos- reiškia jis mirė ne iš karto. Nuo kalno jo nenuleidome, ten pat ir palaidojome... Andrew Irvine nesurastas iki šiol, nors virvė ant George Mallory byloja, jog jie buvo drauge iki pat galo. Virvė perpjauta peiliu, galbūt jis, palikęs draugą, dar keliavo vienas ir žuvo kažkur netoliese.

1934 metais dar vienas britas Maurice Wilson žuvo nuo šalčio ir išsekimo. Keistuoliu laikytas anglas, persirengęs Tibeto vienuoliu, anksčiau niekuomet nekopęs į kalnus, bandė pasiekti viršukalnę, pasitelkęs vien maldas ir valią. Nei vieno, nei kito nelaimėliui nepakako. Palydovai britą paliko šiaurinėje Everesto pusėje. Po metų alpinistų ekspedicija rado Maurice Wilson kūną ir jo dienoraštį.

Sergej Arsentjev ir Francis Distefano-Arsentjev

Dar viena skaudi nelaimė įvyko 1998 metais, kai žuvo lapinistų pora- Sergej Arsentjev ir jo žmona Francis Distefano-Arsentjev. 8200 m aukštyje alpinistai praleido net trejetą dienų! Viršukalnę jie pasiekė be deguonies balionų. Francis Distefano-Arsentjev tapo antrąja moterimi, sugebėjusia įveikti tokį aukštį be deguonies. Leidžiantis nuo kalno jie pasimetė. Vyras grįžo į stovyklą, o žmona ne.

Sekančią dieną penki uzbekų alpinistai kopė į viršukalnę, praeidami visai šalia Francis. Ji dar buvo gyva. Uzbekai galėjo padėti, tačiau jiems reikėjo atsisakyti tolesnio kopimo. Vienas jų komandos narys jau buvo pasiekęs viršukalnę, o tokiu atveju ekspedicija ir taip laikoma sėkminga. Alpinistai nusprendė priešingai ir moterį paliko merdėti. Leisdamiesi nuo kalno sutiko Sergejų, kuriam pasakė, kur matę Francis. Vyras paėmė deguonies balionus ir leidosi ieškoti žmonos, tačiau negrįžo.....

Kitą dieną trys uzbekai, trys nepaliečiai ir du alpinistai iš Pietų Afrikos- viso 8 žmonės (!), vėl aptinka leisgyvę Francis ir...palieka ją...toliau kopdami į išsvajotą viršukalnę.

Mano širdis apmirė, kai aš supratau, jog gulintis žmogus raudonai-juodu kostiumu dar gyvas. Ji gulėjo visiškai viena 8,5 km aukštyje, vos 350 m nuo viršukalnės, -prisimena britų alpinistas Ian Woodhall. Mes su Cathy ODowd net nesvarstydami pasukome link jos, kad išgelbėtume mirštančiąją. Taip pasibaigė mūsų ekspedicija, kuriai ruošėmės ilgus metus, atkakliai rinkome pinigus....Nors moteris gulėjo gana arti, mums ne iš karto pavyko iki jos nusigauti. Judėti tokiame aukštyje- tas pats, kas bėgti po vandeniu...Pabandėme ją aprengti, tačiau moters raumenys visiškai atrofavosi, ji buvo tarsi skudurinė lėlė, tačiau visą laiką kartojo: Aš amerikietė, nepalikite manęs čia, prašau... Rengėme ją dvi valandas. Mano koncentraciją trikdė net menkiausi garsai,- toliau pasakoja Ian Woodhall. Aš supratau, kad Cathy tuoj pati mirtinai sušals. Reikėjo kuo skubiau dingti iš tos vietos. Aš bandžiau pakelti Francis ir nešti, tačiau viskas veltui. Mano visos pastangos išgelbėti ją tik blogino Cathy padėtį. Ir mes nieko negalėjome padaryti....Nebuvo tokios dienos, kad aš neprisiminčiau Francis. Po metų, 1999-aisiais, mes su Cathy nutarėme dar kartą pabandyti pasiekti viršukalnę. Mums tai pavyko, tačiau savo siaubui grįždami atgal mes vėl pamatėme Francis. Ji gulėjo lygiai toje pačioje pozoje, kaip mes ją palikome, dėl žemos temperatūtos kūnas buvo išsilaikęs idealiai. Tokios baigties niekas nenusipelno. Tuomet mes su Cathy vienas kitam pažadėjom, kad sugrįšim į Everestą ir palaidosim Francis. Surengti naujai ekspedicijai prireikė 8 metų. Aš susukau Francis į Amerikos vėliavą ir įdėjau sūnaus laišką. Tada nustūmėm ją nuo uolos kuo toliau nuo alpinistų akių. Dabar ji ilsisi ramybėje, o aš pagaliau sugebėjau jai nors kažkuo padėti,- sako alpinistas Ian Woodhall.

Po metų buvo rastas ir Sergejaus kūnas. Jis gulėjo maždaug 8254 m aukštyje.

Tais pačiais metais ukrainiečių ekspedicijos narys susižalojo ir liko gulėti toje pačioje vietoje, kur ir Francis. Jis praleido ten visą naktį. Išaušus rytui, komandos nariai sugebėjo pagelbėti nelaimėliui. Nuleido jį iki bazinės stovyklos, kur 40 žmonių iš kitų ekspedicijų suteikė pagalbą. Alpinistas atsipirko tik keturių pirštų amputacija.

Ekspedicijų į Himalajus veteranė japonė Miko Imai kategoriška: Tokiose ekstremaliose situacijose kiekvienas turi teisę pats nuspręsti- padėti savo partneriui, ar ne. Daugiau nei 8000 m aukštyje tu rūpiniesi tik savimi ir visai natūralu, kad nesirūpini aplinkiniais dėl paprasčiausios priežasties- tam neužtenka jėgų. Negali sau leisti prabangos- būti dorovingu.

1996 metais japonų alpinistų grupė iš Fukuokos universiteto kopė į Everestą. Visai šalia savo maršruto jie aptiko trejetą indų alpinistų- išsekusių, pakliuvusių iš štormo zoną. Japonai paliko juos likimo valiai. Po keleto valandų visi trys alpinistai žuvo.

Jūsų dėmesiui kraupūs kadrai iš Dicovery kanalo rodyto serialo Everestas- ties galimybių riba. Alpinistų grupė aptinka leisgyvį žmogų, flimuoja, tačiau tiktai paklausia jo vardo ir palieka toliau merdėti ledinėjė oloje.

Patyręs alpinistas, sporto meistras Aleksadr Abramov sako:Lavonai šalia alpinistų maršrutų- tai dar vienas įrodymas, jog reikia būti ypač atsargiems. Tačiau su kiekvienais metais norinčių pasiekti viršukalnę tik daugėja, todėl ir žuvusiųjų skaičius augs. Tai, kas įprastame gyvenime atrodo nepriimtina, milžiniškame aukštyje pasidaro norma. Tačiau negalima kopti į Everestą laviruojant tarp lavonų ir apsimesti, kad tai normalu.

Atgal

SAVAITĖS PREKĖS