Kelionei pasiimkite grynųjų, patogią aprangą, tvirtus batus. Kartais važiuosime dulkančiais keliais, tačiau visureigio nereikės.
Iš Vilniaus važiuojame Nemenčinės, Pabradės, Švenčionių link 102 keliu. Nuo Švenčionių galime važiuoti toliau šiuo keliu arba pro Kaltanėnus. Sukdami į Kaltanėnus jau matysite Labanoro girios pakraštį. Šis kelias vaizdingesnis. Nuo Kaltanėnų - į Palūšę, tai Aukštaitijos regioninio parko pagrindinė vieta. Palūšėje stovi graži senovinė medinė bažnyčia - rąstų sienos, lentelių stogas. Iki Palūšės užtruksite apie 1,5 valandos. Toliau - į bitininkystės muziejų: prieš Kirdeikius bus posūkis į dešinę, nuvažiuosite iki Ginučių malūno, už jo posūkis į kairę (ženklas su užrašu „Stripeikiai"). Važiuosite gražiu vaizdingu žvyrkeliu. Stripeikiuose aplankomas Bitininkystės muziejus. Bitininkystė Lietuvoje turi senas tradicijas, Lietuvoje medus nuo seno paklausi ir eksportinė prekė. Pirmieji alkoholiniai gėrimai Lietuvoje iš medaus, tai garsusis midus. Bites anksčiau nelaikydavo kaip dabar aviliuose o ieškodavo laukinių bičių drevių miške ir vėliau kaip Mikė Pūkuotukas jose apmažindavo medaus. Taip kaip darbas pavojingas, pradėta bites laikyti kaip naminius gyvūnėlius paruoštose drevėse ir jas saugoti nuo tais laikais gausių kitų medaus mėgėjų kaip pavyzdžiui lokiai. Muziejuje surinkta daugybė įvairių bičių avilių, pagrinde iš drevėtų medžių. Čia pat galėsite įsigyti ekologiško medaus. Tarp Kirdeikių ir Stripeikių verta užlipti ant Ladakalnio. Žiemą matyti labai gražios apylinkės, vasarą tarp medžių viršūnių matyti net 9 ežerai.
Jau beveik pietūs ir pats laikas pavalgyti. Žinoma, išsamiam susipažinimui geriausia būtų paragauti nacionalinių patiekalų. Deja didelio pasirinkimo nebus. Klaidingai manoma, kad didžkukuliai - lietuviškas patiekalas, nes jis Lietuvoje paplito tik XVIII-XIX a. Jei norite paragauti tikrai gerų cepelinų, pakeliui, už Mindūnų, yra puiki vieta - „Cepelinų gryčia". Jums siūlau ir kitą variantą. Labanore yra užeiga, kur galima atrasti keletą vietinių patiekalų: baravykų sriuba, keptos voveraitės su bulvėmis. Tikrieji nacionaliniai patiekalai rytų Lietuvoje daugiausia buvo susiję su žvėriena.
Metų pradžia: ežeruose galima pagauti stintų, vėgėlių, ešerių, sykų. Medžiojami šernai.
Pirmieji pavasario grybai - bobausiai. Daugumai jie prilygsta baravykams. Nepakartojamas tris kartus išvirtas, nes nuodingas, ir pakeptas su svogūnais ir bulvėmis. Medžioklės sezono pradžia vasaros pradžioje: medžiojami šernai, stirnos, elniai, briedžiai. Liepos mėnesį galima gaudyti vėžius, kurių Labanoro ežeruose dar likę, ypač daug vertingų plačiažnyplių vėžių.
Prasideda karšių gaudymo sezonas - mėgaukitės nepakartojamo skonio rūkytais karšiais su puikiu alumi. Rugpjūčio pradžioje prasideda grybų sezonas: pasipila baravykai, voveraitės, rudmėsės, šilbaravykiai. Ruošiami įvairiais būdais: verdama, kepama, rauginama.
Ruduo - seliavų metas. Ši žuvis visur vertinama labiau, negu dažniau pasitaikanti lašiša ar eršketas. Rusijoje itin vertimas Baikalo omulis - tai ir yra seliava. Aukštaitijoje jos tokio pat dydžio kaip ir Baikale - kaip didelės silkės. Labiausiai vertinama karštai rūkyta, tačiau ir žuvienė nepakartojama, ypač su degtine. Tinkluose galima rasti pūgžlių, kurie augdami prie švaraus dugno, tad žuvienę paverčia išties karališka.
Na jei dar nesate labai išalkę ar nenorite valgyti užeigoje, galite užkandžiauti gamtoje. Labanoro krautuvėlėse galima nusipirkti skanių rūkytų gaminių, dažnai gerokai skanesnių negu prekybos centruose. Važiuokite prie Alnio ežero, kuris geriausiai parodo laukinį šio krašto grožį. Rasite jį pavažiavę kelis kilometrus ir pasukę į dešinę nuo Laukagalio, ženklas „stovyklavietė". Mašiną galima palikti ežero pradžioje esančioje stovyklavietėje, toliau - kelionė pėsčiomis.
Alnio ežeras - hidrografinis draustinis, prie kurio pastaruoju metu draudžiama stovyklauti, kūrenti laužus. Tai netaikoma ežero pradžioje esančiai stovyklavietei. Aplink ežerą nėra nė vienos sodybos, jį juosia keliukai, takeliai.
Einant aplink galima susipažinti su beveik pirmapradžiu šio krašto grožiu. Ežerą supa statūs pušimis apaugę šlaitai, vietomis panašesni į parką nei į girią. Ežero ilgis apie 4 kilometrai, tad verta nusiteikti 3-4 valandų žygiui. Ežero pabaigoje išteka upeliukas, kurį perėjus galima pasirinkti ėjimą pelke arba taką aplink mažąjį užpelkėjusį ežeriuką. Stenkitės neišleisti iš akių ežero, nes šiose vietose paklysti labai lengva. Kurioje nors laužavietėje pakepti lašinukai ar dešrelės bus daugumai labai įsimintini.
Vasarą nepaisant draustinio statusą ežero pakrantė nutūpta poilsiautojų. Eidami surasite daug gražių vietų ir nusimaudyti, ir papietauti. Į kelionę pasiimkite geriamo vandens.
Kalbama, kad Labanore apsistoję po sukilimo iš savo šalies pabėgę škotai. Esą, būtent Labanore jie atrado širdžiai mielus viržynus, kurie primena prarastą tėvynę. Labanorą garsino ir dūdmaišiai - labai škotiškas muzikos instrumentas.
Jei oras geras ir nedebesuota, galima pasilikti ir muziejuje stebėti dangaus šviesulius pro galingą teleskopą. Tiek vienoje, tiek kitoje vietoje rekomenduoju iš anksto užsirašyti. Daugiau skaitykite: Dviračiais po Šešupės krašto žymiausias vietas Minija. Lietuviškoji Venecija Vasaros rogučių trasa Anykščiuose- pramoga visai šeimai Žvejyba komerciniuose tvenkiniuose Aktyvios naktinės pramogos ir pažintinės ekskursijos Netradicinės pramogos po naktinį Vilnių Poilsis Kauno mariose
<p>Your browser does not support iframes.</p>
Palaukite...
