ŽEMĖ

Xteam.lt keturračių žygio Kaukazo takais blog-as I dalis

1 diena. Muitinė Tbilisyje 

Tbilisio muitinė pasitiko mus svetingai . Kaip ir žadėjo Gruzijos konsulas Lietuvoje, dokumentai pradėti tvarkyti vos mums atvykus. Dėja, biurokratizmo neišvengėme. Deklaracijų pildymas,  siuntinėjimas nuo vieno langelio prie kito užtruko visą dieną. Palikome muitinę tik 21.30. Nors darbo valandos buvo seniai pasibaigę, kažkokiu budu dokumentai mus pasieke pro atsarginį įėjimą. Mintyse norejosi tik greičiau pamiegot ir sulaukt ryto starto. 

2 diena. Startas Batumyje

Kolegoms Gruzijoje paskleidus žinią apie mūsų žygį sulaukėme populiariausio televizijos kanalo Rustavi2 dėmesio. Buvome paprašyti atvažiuoti keturračiais prie jūros, šalia prabangių viešbučių, kur teko duoti interviu. Klausimai eiliniai: koks tikslas? koks maršrutas? Žurnalistai dideliu išradingumu nepasžymėjo, tačiau reportažas buvo parodytas populiariausiu laiku- per vakaro žinias. Vėliau tai pravertė, nes mus visur atpžindavo. Startavome pirmoje dienos pusėje. Nemažą atkarpą važiavome tiesiog pliažu, palei jūrą.

Kelionė Juodosios jūros pakrante

Nematėme nė vieno priešiško žvilgsnio.Visi tik šypsojosi, mojavo ir kvietė sustoti. Tokia reakcija mums, įpratusiems važinėtis keturračiais Lietuvoje, atrodė labai keista . Sustojome išsimaudyti jūroje.Valdas dar spėjo pagelbėti  pliažo akmenukuose užklimpusiam BMW. Važiuojant toliau  prieš akis išniro didžiule vila. Jos  paplūdimys buvo smėlėtas.  Tai gana keista, nes visur kitur paplūdimiuose tik akmenukai. Teritorija buvo aptverta, tad sustojome. Prisistatė apsauginis, kuris pasikalbėjęs su mumis, atidarė vartus ir maloniai leido mums važiuoti per smelį . Kaip sužinojome vila priklauso turtingiausiam  Gruzijoje verslininkui Borisui Ivanishvili.

Toliau patraukėme keliu. Motociklai šiek tiek kaito dėl ypač karšto oro. Pasiekėme  Poti. Čia Aido motociklas sustreikavo. Nukrito variklio diržas. Tiksliau atsisuko variatoriaus varžtas ir diržas nulėke nuo škyvo.Sutaisėme.  Deja neilgam. Gedimas pasikartojo už kokių 5 km. Labai sparčiai temo.Važiavome per Pataropoti kaimelį, kuriame buvo pilna švenčiančių gruzinų ir visi kvietė prisijungti. Nusprendę, kad kompanija ne visai tinkama tempėm Aidą toliau. Kaimo pakrašty sustojom. Greit prisistatė namo, prie kurio stovėjom, šeimininkas. Pasiūlė varyt motociklus į kiemą ir apsistot jo name. Negalėjom nepasinaudoti proga. Suvarėme motociklus, šeimininkas greit nukrovė stalą ir šiek tiek pavakaroję nuėjom ilsetis. 

3 diena. Kelionė įsibėgėja 

Atsikėlėme anksčiau.Vėl išardėm Aido motociklą. Gedimas tas pats, tad ir remontas toks pat. Tik škyvo varžtą teko priveržti daug stipriau. Sutvarkėm motociklą ir šeimininko pakviesti sėdom prie stalo. Pasėdeję valandėlę padėkojom, atsisveikinom ir patraukėm toliau Rioni upės pakrante. Tikrai įspūdingas važiavimas lyguma .Čia ganosi visų rūšių naminiai gyvuliai, kai kur žmonės plukdo rąstus. Išsimaudyti nesiryžome, nes vanduo neatrodė švarus.Valius neberanda fotoaparato. Jis pamena, jog paliko per pusryčius ant stalo. Ryčio motociklas apkrautas mažiausiai, tad jis lekia iki mūsų nakvynės vietos. Šeimininkas dėl fotiko pergyvena labiau nei mes. Jis sakosi neturėjęs kur paskambinti ir laimingas, kad sugrįžome jo pasiimti.

Kelionė palei Rioni upę

Na o mes, atsipūtę prie Rioni ir sulaukę Ryčio,  važiuojame toliau. Neužilgo Rioni pakrantę teko palikti, nes mūsų laukė  keliasdešimt kilometrų asfalto iki pradėjome keltis į kalnus. Tada pradingo Rytis. Jis važiavo paskutinis, tad visi sustojome. Jo sulaukus, pasirodė, kad dabar jau jis neteko fotoaparato, kurio buvo sugrįžes ieškoti. Paieškų sėkmė taip ir nevainikavo……..judame toliau. Pirminis mūsų tikslas buvo pasiekti Svanetiją aplinkiniais keliais.Taigi, turėdami žemelapį su visais įmanomais kalnų takeliais drąsiai kopiame aukštyn.  Visi ištroškę ir apyalkiai. Sustojome kaimelyje, nes pamatėm gruziną parduodantį arbūzus. Nusipirkome vieną. Supjaustėme čia pat. Negražu šiukšlinti, tačiau sunkiai sekėsi sugalvot kaip atsikratyti šiukšlių nuo arbūzo. Klausimas išsisprendė bevalgant. Kur buvus, kur nebuvus iš kažkur prisistatė kiaulė, kuri sudorojo visas liekanas.

Judame toliau. Keliukai ir takeliai baigėsi. Tenka  važiuoti  akmenimis, t.y išdžiūvusios upės vagomis. Toks važiavimas tikrai nelengvas. Pasitaikydavo labai stačių slenksčių, kuriuos reikėdavo įveikti ir tai atimdavo nemažai laiko. Susidurėme ir su pirmąja pradurta padanga.Tai nauja, šešiasluoknė, praktiškai nepažeidžiama Valdo padangėlė . Kai upės vaga pravažiuoti tapo neįmanoma, sustojome gražioje laukymėje, kurioje galima įsirengti stovyklavietę. Sprendėme ką daryti. Artėjo tamsa. Mūsų laukė gana status kalnas- uola.Visgi nusprendėme kopti aukštyn. Įsibėgėjom ir užlėkėm į kalną. Patraukėm toliau. Miške temo labai greitai. Nuvažiavus kokius 5 ar 7 km baigėsi visi įmanomi pravažiavimo variantai.

Teko suktis ir važiuot atgal. Norėjosi kuo greičiau pasiekti tą laukymę ir įsirengti stovyklavietę. O  dar reikėjo nusileist labai stačiu šlaitu.  Kai privažiavom šlaitą, mus supo visiška tamsa. Leistis juo atrodė  pavojinga. Pasirinkome aplinkinį kelią. Nežinau gerai tai ar ne, bet važiuodami užtrukome dar kokias 2 valandas. Kai jau atrodė, jog  laukymė pasiekiama ranka, kelią pastojo pelkės. Teko pasitelkti į  darbą ir gerves, ir rankas, ir kojas. Purvo gavome daug, tačiau vakaro tikslą pasiekėme. Pasistatėme palapines, užvalgėme ir nuėjome miegoti. Nubudau naktį nuo keisto drebejimo. Atsisėdau. Kažkur netoliese prabėgo didžiulė žverių banda,-  pamaniau. Tikėjausi, jog tai ne meškos . 

4 diena. Kelias į Svanetiją 

Susisiekus su civilizacija sužinojome, jog naktinė “žvėrių banda”buvo ne kas kitas, o Gruziją supurtęs gana stiprus žemės drebėjimas. Patraukėme atgal akmenuota upės vaga. Tikslas tas pats: persikelti į Aukštutinę Svanetiją per pereją, kuri neparodyta žemėlapyje.Važiavome vėl daugiausia kalnų upeliais.Vietiniai šiuo metų laiku jais važiuoja į kalnus kirsti medžių. Jų transporto priemonė viena ir ta pati. Didžiuliai ZIL sunkvežimiai, kurie 100 km “suvalgo” iki 80 litrų  kuro.  Pasitaikė mums ir šiokių tokių  keliukų. Sunku juos pavadint keliukais. Tai visiškas off road-as, bet visgi šis off road-as jungia kaimus. Kiekviename kaimelyje stebina gyventojų džiaugsmas mus išvydus.

Pakeliui į Svanetiją

Visi mojuoja, sveikina ir pan. Pasiekėme gyvenvietę, kuri buvo paskutinė prieš pereją į Aukštutinę Svanetiją. Temsta kalnuose tikrai greitai. Kad nepasikartotų vakarykštis tamsos variantas, radę gražią vietą šalia gana plataus upelio, nusprendėme apsistoti. Vieta atrodė gana rami. Pasistatėme palapines, nusimaudėme, išsiplovėme ką dar buvo galima išsiplauti ... .Jau norėjome eiti gaminti vakarienę, kai pamatėme ateinančius kelis gruzinus nešinus padėklu. Ant padėklo puikavosi sūris, vynas ir dar... jau nepamenu kas. Išgėrėme už pažintį, draugystę, dievą, tėvynes bei artimuosius, kurie mūsų laukia tiek šiame, tiek aname pasaulyje ir už angelus, kurie mus saugo...

Vietiniai papasakojo, jog gyvena iš medienos. Kiekvieną ankstų rytą važiuoja į mišką ir kerta medžius. Kiek supratome, Gruzijoje nesvarbu,  kur ir kokį medį tu kerti. Svarbu, kad kirstum miške. Pakalbėjus apie žygio maršrutą, jie galutinai mus įtikino, kad i Aukštutinę Svanetiją tikrai nepersikelsime per šitą perėją. Labai jau statūs ir uolėti šlaitai. Teoriškai tai būtų įmanoma, bet prireiktų labai ilgų ir tvirtų alpinistinių virvių keturračiams. Todėl nusprendėme išsimiegoję traukti atgal į Žemutinės Svanetijos sostinę Lentekhi ir važiuoti kalnų keliuku į Ušguli. 

5 diena. Svanetija 

Lentekhi pasiekėme greitai.Vėl benzino kolonėlė. Joje nekyla klausimas, kokį benziną pilti. 91 ar 95? Yra tik “benzinas” (rus.”choroshij benzin”). Klausimas- tik kiek kibirų pilsime? Atsidaro sandėliuko durys, kibiras pakabinams ant krano. Kranas atsukamas ir benzinas bėga . Prisipylėme kuro. Pavalgėme vietinėje krautuvėlėje. Maistas mums buvo pagamintas čia pat. Tai svanų chačiapuri su mėsa. Kaip ir visur teko ilgai, bet nenuobodžiai pabendrauti su vietiniais smalsuoliais. 

Benzino kolonėlė Lentekhi

Jų tarpe atsiranda ne vienas ir ne du, kurie mums papasakoja apie savo pažįstamus (dažniausiai tarybines armijos  draugus) Lietuvoje. Šiek tiek atsipūtę patraukiame į Aukštutinės Svanetijos miestą Ušguli. 70 km nerealaus off road-o su nenusakomais vaizdais. Stojame pasigrožeti gamta, nusiprausti kalnų upeliuose. Kylant į kalnus oras greitai vėsta. Pasiekėme snieguotą  Škara  kalno papėdę. 70 km atstumas nedidelis, bet tik ne kalnuose. Važiuojant keturračiu siauru keliu, kai vienoje puseje skardis, kitoje uola, 70 km atrodo tikrai nemažai.

Temstant  pasiekėme Ušguli. Pirmas sutiktas čia žmogus buvo vokiečių turistas. Paklausėme jo  kur galėtume apsistoti. Jis mums parodė į netoli ęsantį Guest House. Užsukome čia. Vietų yra!! Likome. Sąlygos tikrai nustebino.Ušgulyje, kuris dar visai neseniai neturėjo elektros, rasti normalu, švarų viešbutuką buvo tikrai neįprasta. Tiesa jis sutvarkytas už kažkokio  JAV fondo lėšas. Šeimininkė simpatiška, jauna moteris (matyt todėl fondas ir skyrė lešų  ) mus perspėjo, kad galime likti tik vienai nakčiai. Ryt atvažiuoja vokiečių turistai. Mums tai tiko. Maitinimas 2 kartus,o kaina 1 asmeniui- 35 lariai ( apie 45 litus). Pavakarieniavę ir aptarę rytojaus planus nuėjome ilsėtis.

                                                                                                                                                  Jonas Dukšta
TĘSINYS >>>


Xteam.lt žygio Gruzijoje FOTO GALERIJA >>>

2009-09-24