Maža išdidžių žmonių tauta
 xteam
 
Kaukazo kalnai

Šiandien Gruzija- tai nedidelė valstybė, turinti milžinišką ir neįkainojamą kultūrinį paveldą, nuostabaus grožio gamtą. Ten gyvena be galo nuoširdūs, draugiški ir svetingi žmonės. Kas nors kartą lankėsi Gruzijoje tikrai pasakys, kad nei vienas gruzinas neišleis svečio nepavalgydinęs, nepagirdęs ir nepalinkėjęs gražiausių žodžių. Ypač atokiuose kaimeliuose žmonės dar moka bendrauti betarpiškai. Svečias, atėjęs į gruzino namus su taika, bus priimtas kaip senai išsiilgtas giminaitis.

Gruzinai be galo didžiuojasi savo šalies istorija, kultūra, religija. Nenuostabu, nes amžių bėgyje Gruzija buvo nuolatinių karų ir įvairaus plauko grobikų alinama, tačiau žmonės išlaikė savo nacionalinį identitetą ir ryžtą krauju bei kalaviju kovoti už savo tėvynę. Sunki ir skaudi Gruzijos istorija atsispindi tautinėse dainose, šokiuose ir aprangoje. Netgi šiandien dauguma gruzinų, ypač kaimuose, vilki juodais arba tamsiais drabužiais. Taip jau istoriškai susiklostė, kad vienas iš pagrindinių vyrų užsiėmimų buvo karas. Todėl moterys nuolatos nešiodavo gedulą už savo vyrus, sūnus ar brolius.

 xteam
 
Tbilisis

Skaudi Gruzijai ir šiandiena. Po paskutinio konflikto su Rusija dėl atplėštų nuo Gruzijos teritorijų, žmonės gyvena su nerimu ir nežinia dėl rytdienos. Beveik visi jie viltis deda į Europos Sąjungą ir NATO. O klausantis vietinių žmonių pasakojimų apie rusų savivalę norom nenorom pačiam užverda pyktis. Todėl tikrai suprantamas nepažystamų žmonių nenoras kalbėtis rusų kalba ir suprantamas klausimas „iš kur jūs?“.

Lietuviai ten labai mylimi ir gerbiami, laikomi didžiausiais draugais, teko išgirsti nemažai padėkos ir gražių žodžių mūsų valdžios vyrams už palaikymą konflikte su Rusija. Šiuo metu ekonominė padėtis Gruzijoje labai sunki. Daugelis žmonių, ypač kaimuose, gyvena vargingai (pensija siekia tik apie 100 Lt). Jaunimas masiškai bėga iš kaimo. Didelė emigracijos banga, ypač į Italiją.  Žemės ūkis visiškai smunka. Patys gruzinai kaltina valdžią nesumanumu, savivale ir sako, kad Gruzija, gavusi investicijų, protingai vadovaujant galėtų „atsistoti ant kojų“ per keletą metų. Čia labai derlinga žemė, palankiausios sąlygos atgaivinti žemdirbystę, gyvulininkystę, vyndarystę. Turizmo infrastruktūra taip pat prastai išvystyta, ypač provincijoje. Su tokiu kultūriniu bagažu Gruzija galėtų papildyti savo biudžetą daug daugiau kartų. Neišvystyta ir kultūros vertybių apsaugos sistema.

Istorija

 xteam
 
Gergeti vienuolynas

Kalnuose, kur sutikti galima tik avių bandas ganančius piemenis, kur snieguotos kalnų viršūnės atrodo ranka pasiekiamos, apima didžiulis ramybės ir pagarbos gamtai jausmas. Vaizdai pritrenkia savo didybe ir grožiu. Rodos, gyvendamas tokioje aplinkoje, atskirai nuo viso pasaulio galėtum užsiimti tik savo dvasios lavinimu. Ne atsitiktinai aukštai kalnuose įsikūrę dauguma vienuolynų. Viena aukščiausiai esančių šventovių- Gergeti vienuolyno kompleksas, Kazbegi regione.

Jis yra 2200 m aukštyje virš jūros lygio. Kraštovaizdis įspūdingas: snieguotos viršūnės ir nė gyvos dvasios aplinkui. Vienuolynas ir Šv.Trejybės cerkvė pastatyti XIV a. Čia ir šiandien gyvena keletas vienuolių. Šv.Trejybės cerkvėje saugoma ne viena, laikoma stebuklinga, pravoslavų religinė relikvija. Kaip ir kitose Gruzijos šventovėse čia stebina šimtus metų menančios freskos, viduramžių archtektūra. Tai ypatinga vieta, iš kurios nesinori išvažiuoti. 

 xteam
 
Vardzia vienuolynas

Kita ypatinga Gruzijos istorijos dalis- urvų kultūra. Šis kultūrinis palikimas gana dažnai sutinkamas kalnuose. Žmogaus ir gamtos sukurtuose urvuose gyvendavo atsiskyrėliai vienuoliai, kurie dažnai praleisdavo ten visą savo amžių net neišeidami iš asketiškos buveinės. Ši kultūra atsiranda maždaug VI a. išplitus krikščionybei Gruzijoje. Pats didžiausias ir įspūdingiausias paminklas- Vardzia urvų miesto ir vienuolyno kompleksas, esantis visai šalia Turkijos sienos.

Miestas pastatytas 1184-1186 m., Gruzijai išgyvenant „auksinį amžių“- karalienės Tamaros valdymo laikotarpį. Miestas turėjo gynybinę funkciją, nes šis regionas buvo tarsi vartai priešams į Gruziją. Tuo metu jis galėjo talpinti iki 50000 žmonių. Sakoma, kad pati karalienė Tamara ten turėjo 366 kambarius. Miestas turėjo visas sąlygas gyvuoti ilgoje priešų apsiaustyje. Ten buvo gyvenamosios patalpos, arklidės, cerkvė, vienuolynas, bibliotekos ir t.t. Buvo kaupiamas šaltinių vanduo, kurie ir iki šiol teka kalno viduje. Vaikščiojant po urvus sunku įsivaizduoti kaip viduramžiais buvo galima atlikti tokius grandiozinius darbus kalno viduje. XIV a. pabaigoje, įvykus stipriam žemės drebėjimui, didesnė miesto dalis sugriuvo. Šiuo metu liko 750 kambariai, kompleksą sudaro 13 aukštų. Ten yra veikianti nedidukė cerkvė ir vienuolynas. Cerkvėje išlikę XVI a. freskos.  

 xteam
 
Davidgareja vienuolynas

Kitas ne mažiau įspūdingas ir gruzijai reikšmingas urvų kultūros palikimas Davidgareja vienuolynas, Kachetijos regione. Jis įkurtas VI a, veikiantis, iki šiol ten gyvena keletas vienuolių. Ši vieta laikoma įpatinga, nes vienuolyną įkūrė pats Šv.Davidas. Pati vietovė labia atšiauti, skurdi augmenija, yra vienintelis geriamo vandens šaltinis. Vienuolyno teritorija užima nemažą plotą, o uolose yra išlikę grotos su X a freskomis. Davidgareja vienuolynas- tai nesibaigiantis ginčas su Azerbaidžanu dėl šio kultūros paminklo priklausomybės.

Jeigu turėsite laiko, apsilankykite Kutaisio mieste. Tai Imereti regiono sostinė. Mieste stūkso kadaise buvusių įpūdingo dydžio karaliaus Bagrato III katedros ir pilies komplekso griuvėsiai ( X a.). Šialia miesto įsikūręs Gelati vienuolynas (XII a. pradžia), kuriame galite pasigrožėti gana gerai išlikusiomis XVI-XVII a. freskomis. Pats miestas paliko gana netvarkingo ir vargingo gyvenimo vaizdą. Nors jis laikomas antruoju pagal dydį Gruzijoje, miesto centre galima išvysti laisvai besiganančias karves ir šmirinėjančias kiaules.
 

Verta aplankyti Borjomi miestelį, kuris visame pasaulyje garsėja savo mineraliniais vandenimis. Ten įkurtas nedidelis parkas, kuriame galite paskanauti natūralaus, čia pat trykštančio mineralinio vandens.

Vyno gamybos ir nuotakų grobimo ypatumai

 xteam
 
Samtskhe- Javakheti regionas

Sakoma, kad gruzinas be vynuogių- ne gruzinas. Vyno gamyba ir su tuo susijusios tradicijos turi be galo gilias šaknis. Keliaujant po Samtskhe- Javakheti regioną, kalnuose galima išvysti kelių tūkstantmečių senumo vynuogynų terasų liekanas. Buvo išvestos tokios vynuogių rūšys, kurios galėjo augti gana atšiauriomis sąlygomis. Būtent šiame regione archeologai nesenai rado ąsočius su vynuogių kauliukais, kurie gali būti maždaug 6000 m. senumo. Todėl nenuostabu, kad priešas, atėjęs į Gruzijos teritoriją, pirmiausia degindavo vynuogienojus.

Vynuogių derliaus nuėmimas (rugsėjo pabaiga- spalio pradžia)- pats svarbiausias laikas metuose. Šiame procese dalyvauja visa šeima, o dažniausiai į talką kviečiami giminaičiai ir draugai. Tikintys gruzinai būtinai kviečiasi šventiką, kad derlius būtų pašventintas ir padėkota dievui už jo dovanas.

 xteam
 
Vienuolis laimina derliaus nuėmimą

Vynuogių rinkimą ir vyno darymą lydi gera nuotaika, geriamas praėjusių metų vynas, keliami tostai už derlių. Nustebino šiltas bendravimas tarp visai nepažystamų žmonių. Pro šalį važiuojantys žmonės stabdomi, kviečiami pakelti vyno taurę ir užkąsti, sakomi gražiausi palinkėjimai. Vynuogynus stengiasi turėti visi išgalintys, nesvarbu gyvena žmogus mieste ar kaime. Kiekvienas vyndarys turi savo technologiją ir paslaptis. Vyno gėrimo ceremonija- tai pirmiausia gilios bendravimo kultūros tradicijos. Tostai turi savo eiliškumą ir reikšmę. 

Turbūt retas nėra matęs seno gero rusų filmo “Kaukazo belaisvė”. Taigi, tradicija vogti nuotakas tikrai ne iš piršto laužta. Teko kalbėti su gruzinais šia tema. Pasirodo, kad visai atsisakyta šios tradicijos tik prieš gerus 10-15 metų. Sovietiniais laikais, o ir vėliau už tokį poelgį pagrobėjai lengvai galėjo atsisveikinti su laisve ne vieniems metams, bet pasak gruzinų, tradicijos buvo laikomasi netgi miestuose.

 xteam
 
Kaimo gyventojas

Nuotakos grobiamos siekiant palaužti jų valią ar norint pagreitinti vestuves. Jaunuolio asistavimas merginai, piršlybos- ne tik jo, bet ir visos šeimos reikalas. Jis pirmiausia turi papasakoti apie merginą savo tėvams, kurie viską sužino apie jos šeimą. Jei mergina nesutinka draugauti su vaikinu, atstumia jo pasiūlymą tuoktis, ją gali pagrobti jaunikio draugai. Ji laikoma keletą dienų slaptoje vietoje, paskui parvežama tėvams. Pagal tradicijas tokia mergina iškart turi būti iūtekinta už pagrobėjo.

Neretas atvejis, kai pačios nuotakos sutinka būti grobiamos, kad kuo greičiau ištekėtų už savo mylimojo. Vestuvės būna didelės ir triukšmingos. Dalyvauja kone visa giminė. Trunka jos keletą dienų. Pirmąją dieną švenčiama jaunosios namuose, o paskui persikeliama į jaunikio. Išgeriama labai daug vyno, todėl neatsiejama iškilmių dalis- muštynės. O konfliktai kyla tarp pabrolių ir dažniausiai ginčijamasi dėl išgerto kiekio. Muštynės gali būti perkeliamos net į kitą dieną, bet santykiai būtinai išsiaiškinami, nors piktuoju nieks neišsiskiria. Gruzijoje gyvuoja labai gilios šeimos kūrimo, giminės tarpusavio bendravimo tradicijos. Ten be galo gerbiami tėvai, seneliai ir be galo mylimi vaikai. Šeimos modelis be išimčių patriarchalinis.  Moterys labai šeimyniškos, vyrui užleidžia lyderio pozicijas ir pasirengusios visada patarnauti. Todėl jas kartais stebina mūsų moterų laisvumas ir pozicijos šeimoje. Šiuo metu gruzinės  „laisvėja“, darosi emancipuotos, bet daugumos manymu tai tik perdėm negera svetima įtaka.


 2008-10-27  
   xteam








Vardas:*
E-paštas:
Komentaras:*
Akcija

Wake shop
Snow shop 

 


Reklama