Žmogui pakliuvus į ekstremalią situaciją, jo organizmas turi adaptuotis ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tačiau ne visuomet tai pavyksta ir daugeliui ekstremalių pajūčių mėgėjų neapgalvoti poelgiai palieka skaudžias pasėkmes. Ekstremaliems krūviams priskimi aukščio svyravimai. Sveiko, tačiau ne sportininko, žmogaus organizmas labai jautriai reaguoja į aukščio kitimą ir deguonies išretėjimą. Lygumų gyventojai, pakilę į 2000- 3500 m. aukštį nuolatos jaučia silpnumą ir mieguistumą. Pasiekus 4000 m. ribą, netreniruotas žmogus dėl hipoksijos (deguonies trūkumo) negali pakelti jokio fizinio krūvio, o deguonies badą jaučia net gulėdamas. Alpinistai yra labiau prisitaikę prie staigių aukščio pokyčių. Jų krūtinės ir plaučių apimtis yra šiek tiek didesnė. Eritrocitų kiekis kraujyje yra taip pat didesnis. Tokia organizmo sandara padeda žmogui išgyventi kalnuose, tačiau ne gyventi. Po ilgo buvimo didelėse aukštumose sportininkai taip pat suserga aukščio arba kalnų liga, tik ne taip greitai, kaip netreniruotas žmogus. Tiksli ligos priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad deguonies nepakankamumas gali sutrikdyti vandens apytaką per ląstelių sieneles. Tuomet ląstelėse padidėja natrio kiekis, sąlygodamas vandens kiekio didėjimą ląstelių viduje, kas iššaukia ląstelių išbrinkimą, arba kitaip- vandenligę,- būseną, kuri yra ypatingai pavojinga plaučių ir smegenų srityse. Paprastai žmones pradeda kankinti galvos skausmai, sunku kvėpuoti, sutrinka miegas, atsiranda pykinimas. Aukštumų liga dažniausiai susergama greitai pakilus į didelį aukštį ir jame išbuvus ilgiau nei 24 valandas, jei prieš tai nebuvo tinkamai pasiruošta (aklimatizuotasi).
<p>Your browser does not support iframes.</p>
Palaukite...
